UOSUPIO KAIMO PAVADINIMO KILMĖ
Gilioje senovėje Lietuvą puldinėjo ne tik kryžiuočiai. Buvo čia atsibastę ir švedai. Po aršių ir kruvinų mūšių su švedais į vieną kaimą užklydo berniukas. Kaimiečiai suprato, kad užklydėlis svetimtautis turi kalbos defektą. Vaikelis tegalėjo ištarti tik žodį „uosup“. Žmonės jį priglaudė, maitino. Berniukas vaikštinėdavo po laukus, pievas, o sutikęs žmogų rodydavo rankele į šiaurės vakarus ir murmėdavo „uosup uosup“. Kaimo gyventojai praminė vaikelį „Uosupėliu“. Uosupėlis mėgdavo sėdėti ant upelio kranto. Sėdi sau, linguoja, vis kažką niūniuoja. Kaimiečiai gailėjosi jo, bet padėti niekuo negalėdavo, nes nesuprasdavo murmėjimo. Uosupėlis augo ir kasdien darėsi liūdnesnis. Ir vieną dieną jis dingo. Žmonės klausinėjo, ieškojo. Galop rado vaikelį upelyje po karklo krūmu begulintį. Iš didelio ilgesio ir skausmo nusiskandino. Gailėdami vargšo priklydėlio kaimiečiai upelį pavadino Uosupėliu. Vėliau nuo upelio pavadinimo atsirado ir kaimo vardas – Uosupis.
Tekstas Onos Daukšaitės, kuri būdama Ginkūnų filialo vyr. bibliotekininkė apibendrino papasakotas legendas ir sudarė kaip kraštotyros darbą 2006 metais, kurio pavadinimas „Iš legendų kilę vardai“. 2007 metais darbas papildytas pasakojimais iš rašytinių šaltinių apie Žuvininkų kaimą.
Legendas pasakojo Stefanija Pumputienė 1980 metais. Solidaus amžiaus senutė gimusi ir augusi grafų Zubovų dvaro kumetyne. Linksmo būdo, mėgstanti bendrauti Stefanija noriai pasakojo , ką girdėjo bei matė savo vaikystės metais. Mokėsi ji dvaro įkurtoje pradinėje mokykloje, kai čia mokytojavo Jadvyga Juškytė. Iš mokytojos Stefanija ir išgirdo nuostabias legendas apie Ginkūnų bei aplinkinių kaimų pavadinimų kilmę.