Menu Close

Istorija

Ginkūnų istorija

Ginkūnai – kaimas Šiaulių rajone, 3 kilometrai į Šiaurės Rytus nuo Šiaulių. Per Ginkūnus eina Šiaulių – Pakruojo kelias. Ginkūnų pietvakariuose yra Ginkūnų ežeras.

Kada žmonės apsigyveno Šiaulių miesto vietoje ir jo apylinkėse, konkrečiai Ginkūnų gyvenvietės teritorijoje, sunku tiksliai nustatyti. 1930 m. išleistoje J. Puzino knygoje apie Šiaulius, rašoma, kad G inkūnų dvare, Šiaulių valsčiuje, iškasama žmonių kaulų ( J.Puzinas, Šiaulių miestas ir jo istorija. Š.,1930, p. 77), kad už ežero prie Žuvininkų kaimo yra apvalus, pylimu apsuptas pyliakalnis, vadinamas Salduvės kalnu. Šiaulių apylinkėse rasta Romos monetų. Vadinasi vyko prekyba su Romos imperija, joje dalyvavo ir vietiniai gyventojai.

Ginkūnų pavadinimas yra kilęs iš asmenvardžio- nuo bajorų Ginkąnų pavardės.

Ginkūnai iš visų pusių ekonomijos žemėmis apjuosti, pirmoje 17 a. pusėje vadinosi Bojar Monkun, o jau 1673 m. – Ginkąnais. Pirmoje 18 a. pusėje kaimas jau vadinosi Ginkūnais.

1793 m. rugsėjo 02 d. imperatorė Jekaterina II padovanojo Šiaulių ekonomiją ( 13669 žmones) Platonui Zubovui, 1795 m. rugpjūčio 18 d. , po Lietuvos prijungimo prie Rusijos, šis aktas buvo patvirtintas.

Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės surašymo 1790 m. lentelėje Ginkūnų nėra. Tai reiškia, kad kaimas buvo dar gana mažas. 18 a. pabaigoje paspartėjo prekyba per Liepoją, Rygą. Dėl patogios geografinės padėties Šiauliai tapo gana svarbiu prekybos centru. O netoli Šiaulių – Rygos kelio įsikūręs Ginkūnų kaimas dėl taip pat patogios geografinės padėties pradėjo sparčiai augti.

Kaip jau buvo minėta, Šiaulių ekonomijos žemės buvo padovanotos Platonui Zubovui. Bet štai Jekaterinai II mirus, jos sūnus – caras Pavlas I- 1800 m. birželio mėn. atėmė iš Zubovo Šiaulių ekonomiją ir kitas valdas, o jam pačiam pasiūlė išvykti į užsienį, bet tų pačių metų gruodžio mėn. jis vėl atgavo valdas.

Kodėl gi P. Zubovui buvo sugrąžinta Šiaulių ekonomija? Pirmiausia todėl. Kad jis dalyvavo sąmoksle prieš Pavlą I, padėjo jį nužudyti ir į valdžią ateiti Aleksandrui I, kuris už paslaugą vėl atidavė žemes Platonui Zubovui.

Zubovų giminės herbas

1805 m. gruodžio mėn. 30 d. Šiaulių Žemės teisme pripažinta, kad kunigaikštis Zubovas perka nuo Kristino Brodericho ir Johano Vendelio Ginkūnų gėrybę su kaimele to pat vardo, turinčia šešias valstiečių trobas , 24 vyriškas ir 18 moteriškų dūšių, karčiamą, vėjo malūną ir leidimą naudotis Šiaulių ežeru. Už viską sumokėta 5600 olandiškų talerių.

Sparčiai pradėjo augti, kai grafas Zubovas įkūrė Ginkūnų raktą ( 1806 m.)

Po Platono Zubovo ( 1767-1822 ) mirties Šiaulių ekonomiją kurį laiką valdė ir brolis Valerijonas, brolvaikiai Aleksandras, Platonas, bet jie Šiauliuose negyveno. 1827 m. buvo pasirašytas dokumentas dėl Šiaulių ekonomijos padalinimo. Šiaulių ir Joniškio dalys atiteko P. Zubovo broliui Dmitrijui.

Dmitrijus Zubovas ( 1764- 1836 ) vedė kunigaikštytę Praskovją Viazemskają. Jiedu Lietuvoje pradėjo gyvenusių Zubovų šaką, kurios palikuonys ir dabar tebegyvena. Po P. Zubovo mirties paveldėtojai pradeda gyventi savo dvaruose: Gubernijoje, Ginkūnuose, Bubiuose, Šiauliuose. Šiaulių ekonomija padalinama tarp Dmitrijaus Zubovo vaikų. Nikolajus Zubovas

( 1832-1898) paveldi Ginkūnų dvarą.

19 a. pirmoje pusėje valstiečių padėtis Ginkūnų dvare, kaip ir kituose, buvo labai bloga. Valstiečiai neturėjo iš ko pragyventi, badavo. Dvarininkai, užuot davę valstiečiams grūdų, išduodavo raštiškus leidimus išvykti už dvaro ribų valkatauti ir elgetauti. 1808 m. pavasarį badavo ir Ginkūnų dvaro valstiečiai. Bado šmėkla siautėjo po visą Lietuvą. Vasario mėn. valstiečiai buvo sušelpti grūdais, tačiau kitiems mėnesiams atsargų nelikę. P. Zubovas Ginkūnų dvare negyvenęs, o dvarą prižiūrėjęs ekonomas. Norėdami padidinti baudžiavinio ūkio pajamas, savanoriškai didino lažą ir duoklę.

Ginkūnų dvaro valstiečiai administracijos nukamuoti, sukėlė maištą. 1830-1831 m.m. sukilimo metu Zubovų valstiečiai išvarė arba nužudė urėdus, išrinko savo vadus. Ginkūnuose 1831 m. pavasarį buvo labai įtemta padėtis. Ponams buvo neramu dėl rytdienos, jie prašo, kad atsiųstų papildomų armijos dalinių tvarkai palaikyti.

  • 1826 m. Ekonomijos kontora buvo perkelta iš Pamūšio į Ginkūnus. Visi svarbiausi reikalai buvo tvarkomi Ginkūnuose, visą laiką vyko naujos statybos. Ginkūnai augo, plėtėsi.
  • 1810 m. buvo pastatyta molinė jauja;
  • 1814 m. medinis gyvenamas namas;
  • 1818 m. molinis tvartas;

1875metais pastatyta mūrinė kalvė, buvo malūnas, šalia moderni pieninė, statyta 1896metais. Ginkūnų pieninės firminėje parduotuvėje Šiauliuose dabartinės vaistinės patalpose ( Varpo-Aušros alėjos gatvių kampe), buvo pardavinėjamas šviežias pienas. Jis buvo pilstomas į puslitrinius pieno butelius. Ant 1300g talpos butelių buvo užrašas "Ginkūnai- Zubovas."

Vladimiras Zubovas (1862-1933) ir Sofija Bilevičiūtė (1860-1932) susituokė 1884 metais ir apsigyveno Šiauliuose. Nuo 1890 metų įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti.Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ėmė steigti mokyklas.

Vladimiro Zubovo tėvas Nikolajus (1832-1898) buvo nusistatęs prieš lietuvių spaudos draudimą. 1883 metais jo biblioteka turėjo apie 3000 tomų knygų. Zubovų dvare Ginkūnuose buvo Šiaulių ekonomijos 2778 tomų archyvas. Vladimiras 1900 metais įkūrė Šiauliuose visuomeninę biblioteką, kuriai dovanojo savo rūmų knygas ir Šiaulių ekonomijos archyvą. Jo knygomis buvo galima viešai naudotis.

Nuo 1911 m. Vl. Zubovui išvykus ,Ginkūnų dvare šeimininkauja S. Zubovienė, o vėliau Aleksandra Zubovaitė- Fledžinskienė su vyru Jonu Fledžinskiu. J. Fledžinskis dirbo Ginkūnų dvare raštininku, kasininku, dvaro valdytoju. Šeiminkai pastebėję J. Fledžinskio gabumus išsiunčia mokytis į Vokietiją. Grįžęs į Lietuvą, susituokė su Aleksandra Zubovaite.

Dvaro savininkai Fledžinskai buvo gana griežti, bet teisingi žmonės.Fledžinskiai niekada savo vaikų neišskirdavo iš kumečių vaikų. Susirgus darbininkui, pas ligonį visada pasikalbėti ateidavo ponas, užmokėdavo pusę vaistų kainos. Fledžinskiai buvo mokyklos šefai. Du kartus per metus mokykloje buvo ruošiami baliai.

J. Fledžinsko iniciatyva 1923m. sukuriama žemės ūkio sąjunga "Gamintojas." J. Fledžinskas buvo ne tik geras ūkininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, kurį laiką buvo net Žemės Ūkio Rūmų pirmininku.

Žemės ūkio rūmai prie pradžios mokyklų steigia žemės ūkio klases.

1938m. J.Fledžinskis nutarė dalį žemės esančios link Šiaulių m. dabartinės Vaidoto gatvės išdalinti sklypeliais ir leisti norintiems už nedidelį atlyginimą įsigyti namų statybai. Darbininkai paprastom dienom dirbdavo nuo 7 val. ryto iki saulės laidos. Pati A. Fledžinskienė prižiūrėdavo, kaip vyksta darbas. Darbininkai Ginkūnų dvare buvo labai gerbiami.

Dvaro savininkai Fledžinskiai turėjo 13 kumečių šeimų. Be kumečių dirbdavo pavieniai darbininkai, kurie ateidavo iš miesto ir apylinkės. Už ravėjimą mokėjo pinigais: už šimtą metrų vagos mokėdavo 35 centus. Javus sumaldavo vėjinis malūnėlis Ginkūnų centre.

Pirmojo pasaulinio karo metais per Ginkūnus buvo nutiestas siaurasis geležinkelis.

1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Tais metais įvykius Ginkūnų gyventojai sutiko gana palankiai. Ginkūnų dvaro teritorijoje buvo įkurtas valstybinis ( tarybinis ) ūkis. Tai vienas iš tokių ūkių Lietuvoje, sukurtų pirmaisiais tarybinės okupacijos metais. Dvaro savininkai Fledžinskiai nebuvo represuoti. J. Fledžinskis mirė 1961 m. Skaudvilėje.

Zubovų giminės palikuonys gyvena Lietuvoje, daugelis iš jų yra žymūs kultūros ir visuomenės veikėjai.

 

 

 

 

Skip to content