Menu Close

Šapnagiai

ŠAPNAGIŲ KAIMO PAVADINIMO KILMĖ

Gilioje senovėje kryžiuočių puldinėjimo laikais prie kelio į Rygą toliau į rytus ant supilto kalnelio stovėjo gynybinis postas – nedidelė pilaitė. Toliau ant nedidelės aukštumos buvo įsikūrusi nedidelė gyvenvietė. Gyveno čia kariai ir jų šeimos. Kariai nuolatos budėjo poste, žvalgėsi ar nepamatys kryžiuočių ar kalavijuočių, ar degančių laužų dūmus – pranešimą apie artėjantį priešą.

Kartą gausus kalavijuočių pulkas užpuolė gyvenvietę. Žmonės subėgo į postą ir stengėsi apsiginti visokiais būdais. Tačiau karių vis mažėjo. Posto vyriausieji kariai Šapis ir Nagis, norėdami išgelbėti žmones nuo nelaisvės, sėdo ant žirgų ir išjojo į prie gyvenvietės tvyrančias pelkes, per kurias buvo nutiestos slaptos iš medžių bei akmenų padarytos kulgrindos. Jos buvo po vandeniu ir žinomos tik gyventojams. Kalavijuočiai nusivijo narsuolius. Daugybė jų nuskendo pelkėse. Žuvo ir Šapis su Nagiu. Juos nukovė priešo strėlė. Įpykę žmonės aršiai kovėsi ir privertė likusius kalavijuočius pasitraukti į miškus, kur juos užkapojo į pagalbą atskubėję kitų pilių gyventojai ir kariai. Šapio ir Nagio garbei žmonės vietovę pavadino Šapnagiais.

Vieta, ant kurios buvo įsikūrusi gynybinė pilis ir gyvenvietė išliko iki šių dienų. Dabar ji vadinama senkapiu arba Vainos kalneliu.

Pastaba: Vieta, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė ir gynybinė pilis išliko iki šių dienų. Dabar ji vadinama senkapiu, „Vainos kalneliu“.

Tekstas  Onos Daukšaitės, kuri būdama Ginkūnų filialo vyr. bibliotekininkė apibendrino papasakotas legendas ir  sudarė kaip kraštotyros darbą 2006 metais, kurio pavadinimas „Iš legendų kilę vardai“. 2007 metais darbas papildytas pasakojimais iš rašytinių šaltinių apie Žuvininkų kaimą.

Legendas pasakojo Stefanija Pumputienė 1980 metais. Solidaus amžiaus senutė gimusi ir augusi grafų Zubovų dvaro kumetyne. Linksmo būdo, mėgstanti bendrauti Stefanija noriai pasakojo , ką girdėjo bei matė savo vaikystės metais. Mokėsi ji dvaro įkurtoje pradinėje mokykloje, kai čia mokytojavo Jadvyga Juškytė. Iš mokytojos Stefanija ir išgirdo nuostabias legendas apie Ginkūnų bei aplinkinių kaimų pavadinimų kilmę.

 

ŠAPNAGIŲ KAIMO SENKAPIS – „VAINOS“ KALNELIS“ (kryžiaus istorija)

Senkapis- valstybės saugomas archeologinis paminklas. Gilioje senovėje čia stovėjo medinė gynybinė pilis. Pilies bokšteliuose nuolat budėjo kariūnai, stebėjo apylinkes ar nepamatys kryžiuočių. Artėjant kryžiuočiams, aplink pilį gyvenantys žmonės, subėgdavo į pilies kiemą pasislėpti, padėti gintis nuo priešų. Daug kraujo pralieta šioje vietovėje. Gyventojus nuolatos puldinėjo kryžiuočiai, kalavijuočiai. Kautis teko ir su švedais. Todėl senkapį žmonės pavadino „Vainos“ kalneliu.

Archeologai kalnelyje atliko kasinėjimus. Rado jame žmonių kaulų, įvairių sidabrinių bei akmeninių papuošalų, apyvokos daiktų net iš IV amžiaus laikų. Maro ir choleros siautėjimo metais senkapyje laidojo nuo šių baisių ligų mirusius žmones.

Manoma, kad sena legenda apie pilį, senkapį davė kaimui pavadinimą. Legendą papasakojo Šapnagių kaimo gyventoja Liucija Gegeckaitė – poeto Prano Gegecko sesuo. Ponia Liucija legendą išgirdo iš savo močiutės, o jos pasakojimą užrašė Ona Daukšaitė 1985 m.

Legenda byloja, kad senovėje ant kalnelio, kuris buvęs daug aukštesnis nei yra dabar, stovėjo medinė pilaitė su bokšteliais, plačiu akmenimis išgrįstu kiemu, aukšta tvora. Kalno papėdėje gyveno žmonės, stovėjo jų trobelės, ūkiniai pastatai. O toliau plytėjo pelkės, raistai, kemsynai … Per tuos raistus gyventojai įrengė slaptus praėjimo kelius – kulgrindas. Šiek tiek tolėliau nuo pilies į vakarus matėsi miškelis. Į šiaurės pusę vieškelis vingiavo link Rygos (dabar plentas į Joniškį, Rygą), į pietų pusę link Šiaulių (dabartinė Tilžės gatvė). Tuo vieškeliu tiek iš vakarų, tiek iš šiaurės pusės atjodavo kryžiuočių būriai. Kartą jie pilį užklupo netikėtai. Kariūnų poste buvo mažai. Žmonės gynėsi kaip išmanydami. Du vyresni kariūnai – Šapis ir Nagis suprato, kad nepavyks išgelbėti pilies ir jos gyventojų. Ją kryžeiviai sudegins. Nutarė jiedu nuvylioti užpuolikus į pelkes ir raistus, tokiu savo sumanymu pagelbėti kitiems kovotojams. Išjojo drąsuoliai iš pilies šuoliais ir nulėkė slaptais takais į pelkes. Daugybė kryžiuočių nudūmė iš paskos, tikėdamiesi pagauti juos gyvus. Šapis ir Nagis šuoliavo kulgrindomis. Vokiečių riteriai, manydami, kad negilu, būriais brido, jojo į pelkes iš kurių nebesugrįžo, nugrimzdo akivaruose, raistuose. Supratę klastą kryžiuočiai šaudė strėles spiečiais, kol nukovė drąsuolius. Ir liko Šapis bei Nagis amžiams gulėti pelkėse. Savo drąsa  ir pasiaukojimu pražudė daugybę kryžiuočių riterių. Likę gyvi žmonės, pagerbdami narsuolių mirtį pradėjo vietovę vadinti „Šapnagiai“, sujungę vardus į vieną žodį.

Slinko amžiai, o su jais legenda ėjo iš lūpų į lūpas. Atkeliavo ji į XX amžių ir kiti dabartinių dienų. 1936 m. Šapnagių kaimo jaunimas, draugijos „Šviesos kibirkštis“ nariai pastatė medinį kryžių kalnelio viršūnėje. Kryžius simbolizavo pagarbą, atminimą čia palaidotiems žmonėms, kovotojams už laisvę, tapo vieta kur kaimo gyventojai galėjo susirinkti draugėn pasimelsti, pagiedoti giesmių prašant Visagalio gero derliaus, sveikatos…

Audrų, visokių negandų plakamas išstovėjo 74 metus. 2010 m. rugpjūčio 7 d. siautėjusi audra jį palaužė. Kryžius neatlaikęs vėjo šėlsmo, lūžo.

Šapnagių kaimo aktyvios moterys Danutė Pocienė, Ona Kasiulienė kreipėsi į Ginkūnų seniūniją su prašymu, kad kryžius būtų atstatytas. Talkinant seniūnei Vilijai Kvasienei, to meto bendruomenės pirmininkei Zitai Klikienei kryžius vėl stovi. Naują ąžuolinį kryžių išdrožė Alvydas Bitinas iš Sutkūnų km. Dabartinį kryžių puošia pjaustyti ornamentai,  užrašas „1936-2010 metai“. Senasis paguldytas netoli naujojo ir jis čia gulės, kol visai sunyks. Nuimta mukelė prikalta ant naujojo kryžiaus. Šis kryžius tai A.Bitino auka Dievui, dovana kaimo gyventojams. Už savo darbą atlygio nepaėmė.

2010 m. rugsėjo 3 d., susirinkus kaimo žmonėms seniūnijos ir bendruomenės atstovams, kryžius pastatytas, sutvirtintas, papuoštas ąžuolų lapų vainiku, gėlėmis. Keturioliktą valandą nulūžęs kryžius vėl atgimė – naujasis tęsia jo gyvenimą. Tą pačią dieną penkioliktą valandą kryžių pašventino ir palaimino Šiaulių Katedros vyskupas Eugenijus Bartulis. Vyskupas palaimino ir kaimo gyventojus, ir bendruomenės narius, padėkojo už gražius darbus , palinkėjo sveikatos. Kryžiaus pašventinime dalyvavo didžiulis būrys piligrimų, atėjusių nuo Kryžiaus kalno ir keliaujančių į Šiluvą. Visi kartu meldėsi, giedojo, džiaugėsi vieni kitais.

Tegu ant krauju aplaistyto kalnelio stovintis naujas kryžius primins ateities kartoms, kad praeitis keliauja į ateitį, neleisdama užmiršti kas esame, iš kur esame, ir kokie esame, ir kokie turime būti.

Kryžiaus statymą, pašventinimą filmavo Šiaulių televizijos „Žinių laida“. Informacija laidoje buvo pateikta 2010 m. rugsėjo 3 d. 1900 ir 2100, 2010 m. rugsėjo 4 d. 900.

 

Tekstas Onos Daukšaitės

Skip to content