GINKŪNŲ KAIMO PAVADINIMO KILMĖ
Lietuvą dažnai puldinėjo Livonijos ordinas, įsikūręs Rygos mieste Latvijoje. Kad apsisaugoti nuo kryžiuočių puldinėjimų, lietuviai ant kalvų, kalnelių statė pilis, gynybinius postus. Senovėje Ginkūnų apylinkės buvusios pelkėtos, daugybės raistų, akivarų išmargintos. Klampynai tęsėsi iki pat Rėkyvos, Kairių ežerų. Per jas ėjo kelias į Rygą, po vandeniu paslėptos kulgrindos- mediniais rąstais iškloti takai.
Prie kelio ant kalvos stovėjo gynybinis postas. Jame gyveno ir budėjo vyrų būrys, vadovaujamas karžygio Ginkaus. Ginkus vaikystę, jaunuolio metus praleido nelaisvėje pas karžygius. Jis buvo sumanus ir gudrus vaikis. Magistras jį visur su savimi vežiojosi, mokė kovos meno, iššventino į riterius. Jau pirmo mūšio metu jaunasis Ginkus pabėgo iš kryžeivių kariuomenės, sugrįžo į gimtas vietas ir subūrė narsių vyrų būrį. Mokė juos įvairiausių kovos būdų, gudrumo bei apsukrumo mūšyje. Ginkaus vyrai garsėjo narsumu, sumanumu. Ant karių šalmų krūtinės šarvų spindėjo išgraviruotos raidės _ G, K, S. rašto Ginkus išmoko nelaisvėje. Norėdamas, kad jo vyrai išsiskirtų iš kitų, jų šarvus papuošė raidėmis, kurios turėjo užslėptą prasmę – devizą „gink kūną ir sielą“. Tad žmonės drąsuolius praminė „ginkūnininkais“.
Aršiame mūšyje su kryžeiviais žuvo visi narsaus vado vyrai ir jis pats. Priešai troško Ginkų paimti gyvą, bet narsuolis aštriu kalaviju persmeigė save.
Po mūšio, likę gyvi apylinkių gyventojai, palaidojo karžygius kalnelyje, ant kurio stovėjo gynybinis postas. Gerbdami karių atminimą vietovę pavadino Ginkūnais.
Pastaba: Kalnelis išliko iki šių dienų. Čia įkurtos Laisvamanių kapinės.
Tekstas Onos Daukšaitės, kuri būdama Ginkūnų filialo vyr. bibliotekininkė apibendrino papasakotas legendas ir sudarė kaip kraštotyros darbą 2006 metais, kurio pavadinimas „Iš legendų kilę vardai“. 2007 metais darbas papildytas pasakojimais iš rašytinių šaltinių apie Žuvininkų kaimą.
Legendas pasakojo Stefanija Pumputienė 1980 metais. Solidaus amžiaus senutė gimusi ir augusi grafų Zubovų dvaro kumetyne. Linksmo būdo, mėgstanti bendrauti Stefanija noriai pasakojo , ką girdėjo bei matė savo vaikystės metais. Mokėsi ji dvaro įkurtoje pradinėje mokykloje, kai čia mokytojavo Jadvyga Juškytė. Iš mokytojos Stefanija ir išgirdo nuostabias legendas apie Ginkūnų bei aplinkinių kaimų pavadinimų kilmę.